Antys
Teigiama, kad laukines antis pirmieji prijaukino kinai apie 4000 m. prieš mūsų erą. Ten jų daugiausia ir auginama. Europoje jas labiausia mėgsta prancūzai. Kaip pas yra mus mėgstamas kiaulienos šašlykas, taip Prancūzijoje mėgstamos ant grilio keptos marinuotos anties krūtinėlės.
Lietuvoje antis jau nebėra toks dažnas paukštis kaip anksčiau. Sako, kad per metus jų pas mus užauginama tik apie 30 - 40 tūkstančių. Žymiai daugiau ančių laikoma kaimyninėje Baltarusijoje ir ypač Ukrainoje, kuriose išliko daugiau mažų vandens tvenkinių ir žmonės kaimuose gyvena dar kiek senoviškiau. Važiuojant ten kaimo keliais, šių paukščių matosi tikrai nemažai.
Lietuvoje antis jau nebėra toks dažnas paukštis kaip anksčiau. Sako, kad per metus jų pas mus užauginama tik apie 30 - 40 tūkstančių. Žymiai daugiau ančių laikoma kaimyninėje Baltarusijoje ir ypač Ukrainoje, kuriose išliko daugiau mažų vandens tvenkinių ir žmonės kaimuose gyvena dar kiek senoviškiau. Važiuojant ten kaimo keliais, šių paukščių matosi tikrai nemažai.
Pekino veislės baltosios antys
Antis šiaip yra guvus ir labai atsparus ligoms paukštis, auginamas visame pasaulyje. Turint tinkamas sąlygas, išėjimą prie vandens šaltinio , jas laikyti vienas malonumas. Daugiausia ančių laikoma Kinijoje, ten ir pagaminama didžioji dalies pasaulio antienos. Kiekviename kiniškame restorane jums būtinai pasiūlys anties mėsos, kuri , nors ir gana riebi, tačiau skani. Europoje antininkystė labiausia išvystyta Prancūzijoje. Prancūzų mėsos parduotuvėlėse jūs visada rasite jų labai mėgstamų ančių krūtinėlių ir kitų antininkystės produktų. Daug kam patinka ančių riebalai ( tame tarpe labai patinka ir šių eilučių autoriui), kuriuos galima vartoti kaip sviestą.
Dėl savo anatominių savybių ( plokščio snapo) antis nelabai tinka auginti pramoniniu būdu, kadangi daug lesalo išbarsto ant žemės. Be to, tai vandens paukštis ir uždarame tvarte jaučiasi prastokai. Gal dėl to ir nebėra pas mus pramoninių antynų. Lyginant su vištomis, joms reikia kur kas daugiau vandens, didelė dalis to vandens sunaudojama paukščiui praustis, išlaistoma ir todėl antyne yra sunku išlaikyti reikalingą mikroklimatą ir švarą , susidaro dideli kiekiai gana skysto mėšlo. Antys , palyginus su vištomis ir kalakutais, yra sveikesnės ir atsparesnės ligoms, todėl joms beveik nereikia vakcinų ir vaistų.
Iš ančių veislių labiausiai paplitusios yra mėsinės Pekino antys. Pasitaiko pas mus ir dėsliųjų Chaki- Kempbel veislės ančių bei kitų, atvežtų iš užsienio. Nes mes Lietuvoje nei savo veislių, nei ančių veislininkystės ūkių neturime.
Pekino antys yra kilusios iš Kinijos laukinių kryklių , jos yra baltos spalvos, geltonai oranžiniu snapu. Per 10- 12 savaičių užauga iki 2,7 - 3 kg ir didesnio svorio. Suaugęs gaigalas sveria iki 3,5 - 4,0 kg, antis 3,0 - 3,6 kg. Per metus gali sudėti iki 160 - 180 kiaušinių. Auginant pramoniniu būdu, auginimo laikas sutrumpėja iki 7 - 8 savaičių. Gerai įsisąvina tiek augalinės, tiek gyvūninės kilmės lesalus, yra palyginus neišrankios laikymo sąlygoms. Kadangi tai neišrankus lesalui paukštis, augintojas pagal savo turimus išteklius pats nusprendžia, kaip jas lesinti – kombinuotu lesalu ar įvairiais sausais ar drėgnais mišiniais.
Kai kas dar augina ir iš Pietų Amerikos kilusias muskusines antis, arba vadinamus mulardus ( dirbtinius tarprūšinius hibridus). Apie juos lietuviškame internete prirašyta labai daug visokios dezinformacijos, tai paaiškinsim šiek tiek. Mulardai- tai muskusinės anties patinėlio ir naminės anties ( Pekino, Ruano ar kokios kitos naminės veislės ) patelės palikuonys. Kadangi tai yra tarprūšinis hibridas, jie yra nevislūs.( Panašus atvejis yra su asilo ir kumelės palikuonimis mulais ). Mulardai paveldėjo iš abiejų rūšių tokias teigiamas ūkines savybes, kaip greitesnį augimą, geresnę mėsos kokybę ( joje mažiau riebalų) , tylesnį, ramesnį charakterį ir elgesį, didesnį atsparumą šalčiui. Mulardų pateles, kaip taisyklė, augina mėsai, o patinėlius dažniausiai laiko kepenims. Lesinant kukurūzais , juos nupenėti kepenims galima per maždaug dvi savaites- greičiau, nei žąsis . Mulardų auginimas daugiausia dėl šios priežasties šiuo metu pasaulyje plačiai palitęs. Juos galima atskirti iš juodų dėmių ant galvos. Perkant mulardų ančiukus , reikia prisiminti, kad jų veislei palikti negalima, palikuonių jie neturės. Mulardus rekomenduojama skersti arba apie 60 , arba apie 90 amžiaus dieną. Kadangi nuo maždaug 70 dienos jie keičia plunksnas , netenka svorio ir jų pešimas pasidaro problematiškas.
Dėl savo anatominių savybių ( plokščio snapo) antis nelabai tinka auginti pramoniniu būdu, kadangi daug lesalo išbarsto ant žemės. Be to, tai vandens paukštis ir uždarame tvarte jaučiasi prastokai. Gal dėl to ir nebėra pas mus pramoninių antynų. Lyginant su vištomis, joms reikia kur kas daugiau vandens, didelė dalis to vandens sunaudojama paukščiui praustis, išlaistoma ir todėl antyne yra sunku išlaikyti reikalingą mikroklimatą ir švarą , susidaro dideli kiekiai gana skysto mėšlo. Antys , palyginus su vištomis ir kalakutais, yra sveikesnės ir atsparesnės ligoms, todėl joms beveik nereikia vakcinų ir vaistų.
Iš ančių veislių labiausiai paplitusios yra mėsinės Pekino antys. Pasitaiko pas mus ir dėsliųjų Chaki- Kempbel veislės ančių bei kitų, atvežtų iš užsienio. Nes mes Lietuvoje nei savo veislių, nei ančių veislininkystės ūkių neturime.
Pekino antys yra kilusios iš Kinijos laukinių kryklių , jos yra baltos spalvos, geltonai oranžiniu snapu. Per 10- 12 savaičių užauga iki 2,7 - 3 kg ir didesnio svorio. Suaugęs gaigalas sveria iki 3,5 - 4,0 kg, antis 3,0 - 3,6 kg. Per metus gali sudėti iki 160 - 180 kiaušinių. Auginant pramoniniu būdu, auginimo laikas sutrumpėja iki 7 - 8 savaičių. Gerai įsisąvina tiek augalinės, tiek gyvūninės kilmės lesalus, yra palyginus neišrankios laikymo sąlygoms. Kadangi tai neišrankus lesalui paukštis, augintojas pagal savo turimus išteklius pats nusprendžia, kaip jas lesinti – kombinuotu lesalu ar įvairiais sausais ar drėgnais mišiniais.
Kai kas dar augina ir iš Pietų Amerikos kilusias muskusines antis, arba vadinamus mulardus ( dirbtinius tarprūšinius hibridus). Apie juos lietuviškame internete prirašyta labai daug visokios dezinformacijos, tai paaiškinsim šiek tiek. Mulardai- tai muskusinės anties patinėlio ir naminės anties ( Pekino, Ruano ar kokios kitos naminės veislės ) patelės palikuonys. Kadangi tai yra tarprūšinis hibridas, jie yra nevislūs.( Panašus atvejis yra su asilo ir kumelės palikuonimis mulais ). Mulardai paveldėjo iš abiejų rūšių tokias teigiamas ūkines savybes, kaip greitesnį augimą, geresnę mėsos kokybę ( joje mažiau riebalų) , tylesnį, ramesnį charakterį ir elgesį, didesnį atsparumą šalčiui. Mulardų pateles, kaip taisyklė, augina mėsai, o patinėlius dažniausiai laiko kepenims. Lesinant kukurūzais , juos nupenėti kepenims galima per maždaug dvi savaites- greičiau, nei žąsis . Mulardų auginimas daugiausia dėl šios priežasties šiuo metu pasaulyje plačiai palitęs. Juos galima atskirti iš juodų dėmių ant galvos. Perkant mulardų ančiukus , reikia prisiminti, kad jų veislei palikti negalima, palikuonių jie neturės. Mulardus rekomenduojama skersti arba apie 60 , arba apie 90 amžiaus dieną. Kadangi nuo maždaug 70 dienos jie keičia plunksnas , netenka svorio ir jų pešimas pasidaro problematiškas.
