• APIE
  • AUGINAMŲ VIŠTAIČIŲ VEISLĖS
    • DOMINANTAI LEGHORNAI
    • DOMINANTAI SASEKSAI D104
    • JUODIEJI DOMINANTAI
    • KURAPKINIAI DOMINANTAI
    • MĖLYNIEJI DOMINANTAI
    • RAIBIEJI DOMINANTAI
    • RAUDONIEJI DOMINANTAI
    • RUDIEJI DOMINANTAI
    • RAUDONAI RAIBIEJI DOMINANTAI
    • TRISPALVIAI DOMINANTAI
    • RUDIEJI BOVANSAI
    • RUDOS DEDEKLĖS TETRA SL
    • JUODOS DEDEKLĖS HARCO
    • BALTOS DEDEKLĖS BLANCA
    • BALTOS DEDEKLĖS AMBER
    • PUSIAU MĖSINĖS DEDEKLĖS SUPER HARCO
  • KITOS PAUKŠČIŲ RŪŠYS
    • BROILERIAI
    • ANTYS
    • ŽĄSYS
    • KALAKUTAI
  • SKERDIENA
  • KONTAKTAI
  Vištos

ŽĄSYS
​

Naminių žąsų protėviai yra  du laukinės žąsies  porūšiai. Tai gana stambus, 3 - 4 kg svorio laukinis paukštis.  Gyvena Šiaurės Europoje ir Azijoje. Nuo naminių žąsų skiriasi ilgesnėmis kojomis ir kaklu.  Žiemai išskrenda į šiltesnius kraštus pietuose.  Minta žole, lapais ir įvairiomis sėklomis  bei smulkiais gyvūnais.  Auginant namie, jaunikliai nesunkiai pripranta prie žmonių ir tampa naminiais.  Šiaip , lyginant su laukiniais protėviais, naminės žąsys yra palyginus nedaug pasikeitę.
Žąsų veislių yra labai daug. Wikipedijoje užsimenama apie 80 veislių.   Mūsų kraštuose sutinkamų naminių žąsų veislės skirstomos į šias  pagrindines grupes :
  • Pietų Europos  ( vengrų, italų  baltosios, Čekų  ir kt. žąsų veislės)
  • Rusiškos  ( Cholmogorų, Arzamaso, Tulos ,  didžiosios pilkosios, Gorkio ir kitos  mažiau žinomos rusiškos  vietinės veislės )
  • Prancūziškos ( Tulūzos, Landų ir kitos   žąsys)
  • Vokiškos ( Pomeranijos, Emdeno, Reino, Šteinbacho ir kitos   žąsys)
  • Kiniškos ( mažai skiriasi nuo laukinių, paplitę daugiausiai Rusijos Sibire ir Tolimuosiuose Rytuose). 
Žąsų veislės pagal svorį dar skirstomos į sunkias, vidutines ir lengvas. Jų būna įvairaus kūno sudėjimo ir plunksmų spalvų, nuo visiškai baltų Sevastopolio ir Emdeno iki dvispalvių, kaip Pomeranijos ar beveik juodų, kaip Tulūzos žąsų. 
Galime  tik didžiuotis, kad dvi  žąsų veislės buvo kilę iš Lietuvos, tai  Vištinės ir Pulkinės pilkosios  žąsys.    Deja, veislinių  Vištinių žąsų  išliko nedaug ir  be valstybės  paramos  veislė kažin ar ilgai beegzistuotų. O Pulkinės pilkosios žąsys  aplamai  jau pripažintos išnykusia veisle.   Didesnių pramoninio tipo  žąsų fermų Lietuvoje nėra, iš artimesnių mums  kraštų žąsininkystė labiau išvystyta  Vengrijoje ir Lenkijoje.  Pas mus gi  2013 m. buvo užregistruota  tik 16  sertifikuotų ūkių,   kur buvo laikoma nuo 50 iki 300 žąsų.
 2008 m. spaudos duomenimis,  Lietuvoje per metus buvo  užauginta  apie 100 000  įvairių veislių žąsų .  Tuo tarpu prieš 2 pasaulinį karą lietuviai jų per metus užaugindavo net  iki 5 milijonų ir daug jų  eksportuodavo į Vakarų Europą.  Seni žmonės dar pamena tuos laikus , kai  valdžios parėdymu valstybės tarnautojams  tekdavo žąsis pirkti  prievarta ar net atsiimti jomis dalį atlyginimo .
 Žąsys auginamos dėl mėsos, kepenų ir retkarčiais  dar dėl kiaušinių. 
 Žąsys yra mėgstamos tarp augintojų- mėgėjų , kadangi, jei tik yra pakankamai ganyklos,  jos gali maitintis natūraliu lesalu,  t.y.  žoliniais augalais.   Jie racione gali sudaryti net  iki 80 procentų. Be to, jų jaunikliai greitai auga ir, pasibaigus šildymo periodui,  yra palyginus nereiklūs.
 Pirmą savaitę žąsiukams , išperėtiems inkubatoriuje , po šildytuvu reikia palaikyti 30-32 C, antrą- 25-28 C, o trečią- 22-25 C temperatūrą.  Būtina nuolat stebėti žąsiukų elgesį, jeiu jiems per šalta- spaudžiasi į krūveles, triukšmauja. Per tą laiką susiformuoja jų  kūno termoreguliacija ir šildymą galima nutraukti. Žąsiukai nemėgsta drėgmės, todėl kraiką reikia prižiūrėti ir  nuolat užpilti ant viršaus  šviežio, sauso. Pradžioje  viename kvadratriniame metre  galima laikyti iki 10 , o nuo mėnesio – iki 4 žasiukų.  ​
I​šsiritusiems žąsiukams pradžioje galima duoti smulkintų virtų kiaušinių, avižinės ar kvietinės košės, į kurią jau nuo trečios dienos galima įmaišyti smulkintos žolės, vėliau ir tarkuotų morkų. Gaminami ir specialūs kombinuoti lesalai žąsiukams, kuriuose yra visos reikalingos maisto medžiagos. Tai gerokai supaprastina lesinimą.   Rekomenduojama lesinti  iš lesyklų, kur paukščiukai negalėtų įlipti ir užteršti lesalo.  Vanduo žąsiukams  girdomas iš vakuuminių girdyklų. Nuo 10 – 14 dienos juos jau galima pradėti palengva  pratinti  leisti juos  laukan, prie  natūralaus lesalo šaltinių.  Nuo šeštos savaitės galima leisti ir prie vandens telkinių.  Lesinant  vakare nustatytu laiku žasiukai išmoksta grįžti nuo vandens namo.
Žąsų lesinimui, kaip ir įprasta šiais laikais, gaminamas jiems skirtas kombinuotas lesalas. Tačiau, kaip jau minėta aukščiau, didžiąją dalį jo galima pakeisti natūraliu augaliniu pašaru, leidžiant paukščius ganytis ( jei tik yra tam sąlygos).  Trijų mėnesių amžiaus žąsiukui į dieną reikia  apie 100 m2  ( vieno aro) ganyklos ploto.  Taigi,  derinant kombinuotą lesinimo būdą – ganymą ir kombinuotą lesalą,  galima ženkliai atpiginti auginimo sąnaudas ir užsiauginti sveiką, tvirtą prieauglį.  Lesalą , drėgnus ir sausus mišinius galima pasiruošti  ir patiems iš ūkyje turimų žaliavų.   
Powered by Create your own unique website with customizable templates.